Salotinė vasara

Apie vasarą galima kalbėti ir kalbėti... Tuomet posakis "šypsokis, nes tai nervina lietuvius" paprasčiausiai netinka! Saulė suteikia kitokį pagreitį trapiuose gyvenimuose. Vėl netikėtai prisiminiau Šventąją ir vieną įžvalgą:" Saulė kepina žmones taip, kaip jie kepina šašlykiukus vakarais, vaje kiti ir degina [kažkam nepasisekė]" :) Gaila, kad iš šventosios neparsivežiau jokių naujų receptų šedevrų... vargana virtuvėlė buvo... :) O bet tačiau negaliu skųstis, nes prisiminimų melejonai. Todėl yra BŪTINA rašyti dienoraštį, nes jau per vieną dieną tiek visko nutinka, jog vėliau belieka tik juoktis ir stebėtis... wow... Na, bet grįžtam prie salotų. Taip jau nutinka, kad jos tampa pirmu ir antru ir trečiu patiekalu, kaip tik norisi. Šias vyšnių salotėles dariau jau senokai, tikrai senokai, bet jos turi kažką savito...

Ingridientai:

sauja šviežių, traškių salotų lapų

kupina sauja pakepintų lazdyno riešutų (aš dėjau ir graikinių)

puodelis vyšnių

100g. fermentinio sūrio (pagal pomėgius)

druskos, pipirų

natūralaus jogurto (taip pat pagal pomėgius)

Viskas labai paprasta! sumetam pusiau perpjautus riešutus į keptuvę ir lengvai apskrudinam. Kol skrunda riešutukai, suplėšome salotų lapus, tik šiukštu nepjaustom! Sudedam vyšnaites be kauliukų, žinoma. Supjaustom sūrį nedideliais kvadračiukais, riešutus truputį atvėsinam, viską sumetam į indą. Tada po žiupsnelį druskos, pipirų ir vainikuojame keliais šaukštais natūralaus jogurto, čia jau pagal skonį. Viską su meile išmaišome ir ragaujam, ragaujam, ragaujam... ir mėgaujamės, ir džiaugiamės, ir... ir... ir...  Vuolia!!!!

Maža prancūziška nuodėmė

La Patisserie Villon... Tai geriausias mano atradimas, ne... ne geriausias, o pats skaniausias. Nuo šiol kiekvieną penktadienį ten traukiu visiškai apsisprendus ko noriu ir ką pirksiu. Vos tik įžengus į nedidukę, bet mielą parduotuvėlę visos buvusios idėjos išgaruoja. Kai pamatai macaroons, eklerus su kavos ar šokolado įdaru, įvairiausius mini pyragaičius, sausainėlius, tortus, bandeles, o dar putėsiai... akimirką gali pagalvot, kad esi rojuj... :) čia jokiu būdu ne reklama, visi, kas dievina France, prancūzišką virtuvę, o dar labiau jų desertus, privalo čia apsilankyt!!!! Tai tokia vieta kur vėl ir vėl norisi sugrįžti... čia kaip iš "Pringles" traškučių reklamos: kartą paragavęs - negali sustot :) Pateikiu nuostabių trupininių sausainių su vaisių cukatomis nuotraukėlę :)

Taškuotasis Dikas

Pavadinimas nė kiek nekvepia lietuviškai, o dar tas Dikas primena šunį labiau nei lengvą senovišką D.B. pyragą. Tai dar vienas šedevras iš serijos "darant copy/paste" ir, žinoma, nuo genialaus kulinaro Jamie Oliver. Aš nežinau kodėl mane taip traukia jo laidos, knygos, receptai, paprasčiausi patarimai. Kaip 2x2 išmokau, kad reikia citriną gerai paspaudus su delnu pakočiot, tada ji daug lengviau išsispaudžia :) toks čia ir atradimas, kiti jau pusamžį tuo naudojas, bet man gera... aš savo kulinarinę svajonę lipdau po truputį, iš lėto ir pagreičio nenoriu. Per daug didelį malonumą teikia tyrinėjimo džiaugsmas :)

Deja, to negaliu pasakyt apie mamos išraišką, kai pasakiau, kad šį taškuotąjį padarėlį reikia virti 3h... :) taip taip, čia ne koks greitpyragis, kad pusvalandukas ir vsio :) Bet ką jau padarysi, neišvarė manęs iš virtuvės, kantriai užleido viryklę :) Viskas ką galiu pasakyt, kad mane sužavėjo kvapai sklindantys nuo senoviško anglų deserto. Imbieras, apelsinas ir muskatas labai geras derinukas [My number One]

Ingridientai:

120g. miltų

120g. džiūvėsėlių

120g. sviesto

120g. balto cukraus

120g. džiovintų abrikosų

240g. razinų (smulkių, besėklių raisin sultana)

1 kiaušinio

140 ml. pieno

apelsino žievelė

truputis druskos

2 v.š. šviežio tarkuoto imbiero

1a.š. šviežio tarkuoto muskato riešuto

3-4 v.š. auksinio sirupo [galima keisti medumi]

Atsiraitojam rankoves ir į darbą! Sudedame miltus, džiūvėsėlius, tarkuotą sviestą (kad lengviau maišytųsi), cukrų, razinas. Susmulkinam abrikosus, sudedam juos, tada įmušame vieną kiaušinį, įtarkuojam muskatą, imbierą, apelsino žievelę. Įpilame pieną, užberiame žiupsnelį druskos ir gerai sumaišom. Paruošiam kitą indą, ištepame jį trupučiu sviesto ir sudedame išmaišytą mišinuką. Tada indą sandariai aptraukiame folija ir dedam į puspilnį puodą su verdančiu vandeniu. Ant puodo su vandeniu taip pat uždedam foliją ir ką gi verdam, verdam, verdam 3 valandėles be išimčių. Išėmus taškuotąją gėrybę leidžiam jam garuot garuot garuot, kad net kaimynai subėgtų vedini kvapo :) Ir paskutinis žingsnelis yra ant viršaus taškuotosios gėrybės užpilti auksinį sirupą. Negailėti! Patiekiant taip pat puikiausiai tinka britiškas kremas "custard". Jo receptuką rasite čia, tik nereikia šokolado, o jei norisi tai reikia :)

Maniškis buvo keptas per 2 kartus, todėl mažesnis, šiaip turi gautis big big big one :)

Mano pirmieji tartai

Viskas prasidėjo nuo to, kad rugsėjį mane užgriūva lavinos tortadienių. Ir bemąstydama apie geriausia, ką galiu padovanot į galva atbėgo mintis apie kulinarinę staigmeną. France, tartai...... Tartai pavyko, taip... Jų receptuką radau čia tik pridėjau truputį fantazijos kokiam tikslui juos pritaikyt. O ir balto chokolado skaičiukai pavyko, ne iš pirmo karto, bet bent jau žinosiu dabar kas per paukštis tas „baltasis princas“ yra :D  Dar geriau pavyko juos supakuoti :) laksčiau po parduotuves ieškodama idėjos ir kainos santykio, bet vis dėlto Thomas Philips parduotuvėj supratau, kad vienintelis dalykas ko man reikia tai yra kaspinėlis. Dar pasielgiau labai negražiai... gėda, gėda, gėda... Shame on me... (nuskyniau dvi nuostabiai žydinčias medetkas iš darželio) P.S. tikiuosi, kad niekas nematė :D ir viską stebuklingai su didele didele meile supakavau... ir tuk tuk tuk į medį 3 kartus, įteikiau pačius sveikiausius :) 

 

Vis dėlto geriausias dienos įvykis buvo „Tymo turgelis“. Jis apskritai yra geriausia, kas galėjo atsirast Vilniuj, bet nepaisant to, kiekvieną ketvirtadienį paverčia tokiu ypatingu natūralumo paieškos malonumu. Šį kartą pro mano akiratį, piniginę ir rankinę nepraslydo avietės. Nuostabios, burnoje tirpstančios ir savo kvapu nepakeičiamos jokio sirupo ar džemo dažų ir sintetikos. O dar avietės sluoksniuotos su desertine varškyte ir šokolado likučiais nuo tartų. Angel‘s food... 

Šerbetinė loterija?!

Kartais taip būna, kad kažko labai labai labai nori, ilgai lauki, tikiesi, bet negauni. Gauni dar geriau... Jau ko ko, bet pasisekimo vilties pas mane aruodai :) neišsemiami... Taip atsitiko ir su šiuo šerbetu. Jis paprastas, gelsvas visiškai nesigėdijantis sutvėrimas. Pamačiau jį vieną nuostabiai karštą dieną in do "Oliver's twist". Prieš jį tiesiog neįmanoma atsilaikyti :) Trapi šalta akimirka. Nuklystant į vasaros laikus, tai Šventojoje apturėjome daug diskusijų ar būna lašinukų skonio ledų? xixixi... filosofuoti geba kiekvienas! O dar naktiniai piknikai prie jūros... ech... geriau grįžtam prie šerbeto temos.

Ingridientai:

2 stikl. cukraus su kaupu

1 stikl. vandens

5-6 žaliųjų citrinų žievelės ir sulčių

saujelė bazilikų

Taip...  verdame sirupėlį iš vandens ir cukraus, į jį sudedame nutarkuotas, geriausia šviežių, šviežių, pačių šviežiausių kokias tik įmanoma rast, pažaliavusių citrinų žieveles. Pavirinam truputį ir supilam išspaustas sultis. Būtinai paragaujam, kad išlygintume saldumo ir rūgštelės santykį, jei trūksta rūgštumo dar įpilame žaliausių citrinų sulčių. Kai jau skonis tenkina, sudedame sutrintus į košelę bazilikus, truputėlį paverdame minutę kitą ir tada visą magišką gėrį iš puodo nukošiame per sietelį, atvėsiname ir dedam į šaldiklį. Po 45 min. išplakam, vėl dedam į šaldiklį, palaikom dar 45 minutėles ir paskutinį kartą gerai paplakam, kad turėtume šerbetą, o ne ledkalnį! :) vasara + ledai = meilė gyvenimui :) šita matematika paprasta, nes logaritmai man buvo sunkoka misija...:)

Totaliai išsitaškę obuoliai

Šiandien... Taip šiandien ir vėl sukausi virtuvėj. Tai ne manija, tai gyvenimo būdo serialas. Muilo opera, kurioje kiekvienam iš mūsų yra skirtas vaidmuo. Nesitverdama savo mintyse pamaniau, kad užkandis prieš 2 sekinančias paskaitas vakare būtų neprošal... Obuoliai... Tol laikiau juos maišelyje, kol pradėjo keisti spalvą, intensyviai keisti spalvą. Keletą iš jų, labai vargingai atrodančių palikau obuolių pyragui, dar keletą pasilikau ateičiai, tik perdėjau į popierinį maišelį. Sakoma, kad geriausia obuoliukus laikyti krepšelyje, o bet tačiau čia tokio neturiu... O štai 4 iš jų buvo kuo puikiausiai pašauti į orkaitę.

Ingridientai: 

4 vidutinio dydžio obuoliukai

180g. desertinės varškės

10g. kokoso drožlių

saujelė razinų

pusės citrinos nutarkuotos žievelės

1a.š. tamsaus "muscovado" cukraus

2v.š. manų kruopų

Manau pasakoti kaip išsikepti obuoliukų tikrai nereikia, nes ko gero, tai paprasčiau už paprastą. Įdaras visiška fantazija. Neturint kokoso drožlių, muscovado cukraus ar netgi citrinos po ranka, kuo puikiausiai galima išsiversti ir be jų. Čia tiesiog buvo akimirkos protrūkis, polėkis... Kepiau 180 C apie 15 min. gal net 20, nes norėjau lb išsitaškiusių obuoliukų, kurie be galo panašūs į studentus penktadieniais...  Mmmm.... magiškas žodis savaitgalis...

Lost... No, STOP, move on!

Nusprendžiau!!!!!! Daugiau nelauksiu nė dienos, nė vienos minutėlės. Per daug jau laiko iššvaistyta. Pradedu savo atradimų ir klystkelių blogą. Virtuvė jau tapo ne tik, kad gyvenimo palydovė, pagrindinė kūrybinė erdvė, bet kažkas tokio, be ko jauti, kad negali, nebegali sustot. Tu joje, ji tavyje... I can hear heaven bells...

Inn and out

Perpetuum mobile

Prieš savaitę, pirmadienį,

Vonioje sugedo čiaupas,

Antradienį perdegė lemputė,

Trečiadienį atsisakė veikti

Ištikimas plaukų džiovintuvas,

Ketvirtadienį mobilusis telefonas

Paskelbė tylėjimo streiką,

Penktadienį nulūžo dantis,

Šeštadienį piktdžiugiškai

Nubėgo juodos kojinės akys,

Sekmadienį dužo

Įtūžusi šampano taurė...

Gal tai nėra sklandžios tėkmės

Trukdžiai,

Tik – neginčijamas patvirtinimas:

Gyvenimas eina,

Nestovi vietoje.

J. Ivanauskaitė

Gyvenimas eina. Taip, jis nestovi vietoje. Lieka tik prisiminimai, kuriuos užkraunu dar naujesniais prisiminimais, geri jie ar blogi? Nepasirinksi! Blogų nebūna... tik kažko pamokantys... Dabar, kai vasara jau traukiasi žiemos miego, lėtai, bet negailestingai aš laukiu! Lietaus, lapų šnarėjimo, šaltuko. Ne šaltis šaldo, o žmonės. Niekur kitur keturios sienos nebuvo labiau stingdančios kraują kaip ten... Velniava! Kaip galima šitaip apsigaut... Draugai – tai tik nepriekaištingai supakuotos ir perrištos dideliu raudonu kaspinu dovanos. Pastaba: ne visos dovanos yra vertingos, tuo labiau nuoširdžios. Pastangos = kančia?

Kupina tikėjimo geresniu rytojumi ir giliose „savęs“ paieškose tykojau įkvėpimo, radau!? Rožinius akinius, kuriuos likimas taip pat greitai atėmė kaip ir davė... o gal nedavė, tik trumpai, kelias sekundes leido pasimėgauti koloritu...

Pradžių pradžia...

Yes!!! I've made it :) Negalima sustoti, niekada! Tuo labiau, kai sieki tikslo dėl kitų žmonių... Mano tinklaraštis? Xi... no way... Niekada nebūčiau pagalvojus ir tuo patikėjus, bet štai kurpiu pradžių pradžią. Jaučiuosi kaip pirmokė tik atsisėdus į suolą ir atsivertus pirmą savo knygą. Seni laikai...