Perpetuum mobile
Prieš savaitę, pirmadienį,
Vonioje sugedo čiaupas,
Antradienį perdegė lemputė,
Trečiadienį atsisakė veikti
Ištikimas plaukų džiovintuvas,
Ketvirtadienį mobilusis telefonas
Paskelbė tylėjimo streiką,
Penktadienį nulūžo dantis,
Šeštadienį piktdžiugiškai
Nubėgo juodos kojinės akys,
Sekmadienį dužo
Įtūžusi šampano taurė...
Gal tai nėra sklandžios tėkmės
Trukdžiai,
Tik – neginčijamas patvirtinimas:
Gyvenimas eina,
Nestovi vietoje.
J. Ivanauskaitė
Gyvenimas eina. Taip, jis nestovi vietoje. Lieka tik prisiminimai, kuriuos užkraunu dar naujesniais prisiminimais, geri jie ar blogi? Nepasirinksi! Blogų nebūna... tik kažko pamokantys... Dabar, kai vasara jau traukiasi žiemos miego, lėtai, bet negailestingai aš laukiu! Lietaus, lapų šnarėjimo, šaltuko. Ne šaltis šaldo, o žmonės. Niekur kitur keturios sienos nebuvo labiau stingdančios kraują kaip ten... Velniava! Kaip galima šitaip apsigaut... Draugai – tai tik nepriekaištingai supakuotos ir perrištos dideliu raudonu kaspinu dovanos. Pastaba: ne visos dovanos yra vertingos, tuo labiau nuoširdžios. Pastangos = kančia?
Kupina tikėjimo geresniu rytojumi ir giliose „savęs“ paieškose tykojau įkvėpimo, radau!? Rožinius akinius, kuriuos likimas taip pat greitai atėmė kaip ir davė... o gal nedavė, tik trumpai, kelias sekundes leido pasimėgauti koloritu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą