Vagiu... vagiu savo sesijos neįkainojamą laiką... Kaip sudėtinga yra gyventi, kai esi įspaustas į rėmus, ko gero taip jaučiasi visi paukščiai uždaryti narveliuose ir kokia neapsakoma jėga užplūsta, kai narvelio durelės ima ir atsiveria. Manosios durelės atsivers po keliolikos valandų. Bijau... bet noriu, greičiau!!!
O štai gi šis proziškas įvadas skirtas "Itališkai kepyklai", nors aš ją vadinu kepyklėle, nes ten taip šilta, gera, jauku, o kas svarbiausia - geriausia duona Vilniuj! :] ir ne tik duona, man ten viskas stebuklinga... o skonis... skonis užvaldo, nuneša į Italiją filmo "Under The Tuscan Sun" pėdomis ir sugrąžina į šaltą, bet žavingai apšarmojusią Lietuvą. Taupau, kiekvieną riekelę valgau iš lėto, bet su tokiu malonumu, net ir trupinėliai randa savo vietą mažame popieriniame maišelyje... O štai čia užderėjo focaccia... yammy!!!!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą