Teisingai Beata sako, kai neturi kokios nors gaminio sudedamosios dalies - bala jos nematė. Tokios mintys skatina kūrybingumą, nes vaizduotėje išplaukia skonių ir aromatų deriniai ir tuoj pat galvoje atsiranda atsakymas ką aš galiu pakeisti vietoj to ir to. It's easy in the kitchen but much harder in life...
Kai trūksta oro, bet atrodo slidinėju šaltu žiemos ledu ten pat, be krypties, be vizijos, be nieko, tuštuma ir saldūs prisiminimai, kartėlis, daug kartėlio. Ir tik kąsnelis gali išgelbėti pasaulį ir pakeisti labai daug.
Lazania, kaip ir kita galybė gėrio, yra italų nepaprastai išpuoselėtos meilės maistui priežastis. Jos negalima nemėgti, neįmanoma nesimėgauti, tik dažnai dvejoju koks jausmas būtų valgyti tikrą italų pagamintą lazania vienoje iš tų žavingų Italijos vietelių, kurioms niekada neprilygs "čili" ar "cheap chicken" or other crap!
Nesu italė, esu toli nuo jos, bet mano nuotaika itališka :)
Receptuką ir gamybos būdą rasite beatos bloge čia. Žinoma, aš šiokių tokių variancijų prigalvojų, jos kuklios pvz graikiniai riešutai on top ar gražgarsčių ryželis vietoj špinatų, bet tai taip užveda :)
Man laaabai patiko, mamai taip pat, bet kažkodėl nujaučiu, kad jeigu 10 asmenų darytų tokią pat lazania, tai reziumė gautųsi, kad gimė tiek pat skirtingų lazanijos versijų. Kiekvienas turim savo asmeninę taikliąją ranką prieskoniams ir gamybinę meilę, laukimo nerimą ir pasisekimo džiugesį. Nuotaikų svyravimui virtuvė ne pati geriausia vieta, netgi drįstu teigti, kad tokiais momentais reiktų laikytis atokiai. Cheers!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą